“Tėvas, piršto galu prilaikydamas tavo stuburą, atsargiai atlenkė delną taip, kad tu išsitiesei, apsivertei ir likai gulėti ant nugaros. Žengiau į priekį, norėdamas geriau į tave įsižiūrėti. Sugniaužtu kumščiu tu pasikasei nosį, baisiai žaviai nusičiaudėjai ir pražiota burna pažvelgei į mane savimylos akimis. Ir aš išvydau, kad ši burna niekada nebus pasotinta, kad krūminiai niekados nenustos malę, o liežuvis niekada nepavargs būti vilgomas kitų gyvų būtybių kraujyje. Tuomet tavo lūpos sujudėjo. Mėginai ištarti savo pirmąjį žodį. Ir tas žodis buvo AŠ.”